Kodėl programinė įranga turėtų niekam nepriklausyti

Tai yra originalaus puslapio anglų kalba vertimas.

Skaitmeninė informacinė technologija padeda pasauliui palengvindama informacijos kopijavimą ir modifikavimą. Kompiuteriais mums visiems pažadama tai palengvinti.

Ne visi nori, kad tai būtų lengviau. Kopijavimo teisės sistema programinės įrangos programoms suteikiami „savininkai“, dauguma iš kurių siekia tos programinės įrangos potencialią naudą likusiai visuomenei sulaikyti. Jie norėtų būti vieninteliais, kurie gali kopijuoti ir modifikuoti programinę įrangą, kurią mes naudojame.

Kopijavimo teisės sistema užaugo kartu su spausdinimu – masinės gamybos kopijavimo technologija. Kopijavimo teisė šiai technologijai labai tinka, nes ji suvaržė užsiimančius tik masiniu kopijavimu. Ji neatėmė knygų skaitytojų laisvės. Paprastas skaitytojas, kuris neturėjo nuosavo spausdinimo preso, galėjo knygas kopijuotis tik su parkeriu ir rašalu ir tik keli skaitytojai dėl to buvo paduoti į teismą.

Skaitmeninė technologija yra lankstesnė, nei spausdinimo presas: kai informacija turi skaitmeninę formą, jūs galite ją lengvai nukopijuoti, kad pasidalintumėte su kitais. Būtent šis lankstumas labai blogai tinka tokiai sistemai kaip kopijavimo teisė. Tai ir yra priežastis dėl kurios vis sparčiau bjaurėja ir griežtėja priemonės, dabar naudojamos užtikrinti programinės įrangos kopijavimo teisės privalomąjį laikymąsi. Apsvarstykite šias keturias Programinės įrangos leidėjų asociacijos (SPA¹) praktikas:

Milžiniška propaganda teigianti jog yra negerai nepaklūsti savininkams, kad padėti savo draugui.
Skundikų viliojimas, kad šie praneštų apie savo bendradarbius ir kolegas.
Biurų ir mokyklų kratos (su policijos pagalba), kurių metu žmonėms sakoma, kad jie turi įrodyti savo nekaltumą dėl nelegalaus kopijavimo.
Tokių žmonių kaip MIT David LaMacchia, teisinis persekiojimas (atlieka JAV Vyriausybė pagal SPA prašymą), ne už programinės įrangos kopijavimą (jis nėra kaltinamas kažką kopijavęs), bet tik už tai, kad paliko kopijavimo priemones be priežiūros ir už tai, kad neužkardė jų naudojimo.[1]

Visos keturios praktikos primena tas, naudotas buvusioje Sovietų sąjungoje, kai kiekvienai kopijavimo mašinai buvo priskirtas sargas, kad išvengti uždrausto kopijavimo ir kai asmenys turėjo informaciją kopijuoti slaptai ir perduoti iš rankų į rankas kaip pogrindinę spaudą. Žinoma, yra skirtumas: informacijos kontrolės motyvas Sovietų sąjungoje buvo politinis; JAV motyvas yra pelnas. Tačiau mus veikia veiksmai, o ne motyvas. Bet koks bandymas užblokuoti pasidalinimą informacija, nesvarbu kodėl, veda prie tų pačių metodų ir tokiu pačiu šiurkštumu.

Siekdami gauti galią valdyti tai, kaip mes naudojame informaciją, savininkai pateikia kelių tipų argumentus:

Vadina vardais.
Savininkai naudoja šmeižiančius žodžius, tokius kaip „piratavimas“ ir „vagystė“, taip pat ir ekspertinę terminologiją, kaip „intelektinė nuosavybė“ ir „žala“, visuomenei pasiūlydami tam tikrą mąstymo liniją – supaprastintą analogiją tarp programų ir fizinių objektų.

Mūsų idėjos ir intuicijos apie materialių objektų savybes yra apie tai ar yra teisinga paimti objektą iš kažko kito. Jos tiesiogiai netaikomos kažko kopijos padarymui. Bet savininkai prašo mūsų jas vis tiek taikyti.
Perdėjimas.
Savininkai sako, kad jie patiria „žalą“ ar „ekonominį nuostolį“ kai naudotojai kopijuoja programas patys. Tačiau šis kopijavimas savininkui neturi jokio tiesioginio efekto ir nieko nežaloja. Savininkas gali prarasti tik jeigu asmuo, kuris nusikopijavo, kitu atveju būtų už vieną iš savininko sumokėjęs.

Truputi pamąsčius matyti, kad dauguma tokių žmonių nebūtų kopijų pirkę. Tačiau tokie savininkai skaičiuoja savo „nuostolius“ tarsi kiekvienas būtų kopiją pirkęs. Švelniai išsireiškiant – perdėjimas.
Teisė.
Savininkai dažnai mini esamą teisinę aplinką ir griežtas bausmes, kuriomis jie gali mums grasinti. Šiuo požiūriu netiesiogiai siūloma, kad šiandieninė teisė perteikia nekeliantį klausimų moralinį požiūrį – ir tuo pačiu metu, esame skatinami tas bausmes laikyti gamtos dėsniais, dėl kurių egzistavimo negalima nieko apkaltinti.

Tokia įtikinimo linija nėra suprojektuota atlaikyti kritinį mąstymą; ja siekiama sustiprinti mąstymą įpročiais.

Elementaru, kad įstatymais nesprendžiama teisinga ir neteisinga. Kiekvienas amerikietis šitą turėtų žinoti, 1950–1960 m. laikotarpiu juodaodžiui asmeniui, daugelyje valstijų pagal įstatymą, buvo draudžiama sėdėti autobuso priekyje; bet tik rasistai pasakytų, kad ten sėdėti buvo neteisinga.
Natūralios teisės.
Autoriai dažnai tvirtina, kad jie turi ypatingą ryšį su programomis, kurias jie parašė ir tęsia teigdami, kad dėl to jų norai ir interesai susiję su programa paprasčiausiai yra svaresni nei bet kurių kitų – ar net nei viso likusio pasaulio. (Įprastai, kompanijos, ne autoriai, turi programinės įrangos kopijavimo teises, bet iš mūsų tikimasi, kad ignoruosime šį neatitikimą.)

Tiems, kurie siūlo tokią aksiomą – autorius yra svarbesnis nei jūs – laikyti etiška, aš tegaliu pasakyti, kad aš, pats žinomas programinės įrangos autorius, ją vadinu nesąmone.

Tačiau tikėtina, kad bendrai žmonės kažkokią simpatiją natūralių teisių tvirtinimams jaus tik dėl dviejų priežasčių.

Viena priežastis yra pertempta analogija su materialiais objektais. Kai aš verdu makaronus, prieštarauju jei kas nors kitas juos suvalgo, todėl, kad tada aš jų negaliu suvalgyti. Jo veiksmas skriaudžia mane būtent tiek, kiek jam padeda; tik vienas iš mūsų gali suvalgyti tuos makaronus, taigi, klausimas yra, kuris? Mažiausio išskirtinumo tarp mūsų radimas yra pakankamas prarasti etinį balansą.

Tačiau ar jūs leidžiate arba pakeičiate programą, kurią aš parašiau, jus paveikia tiesiogiai ir mane tik netiesiogiai. Ar duosite kopiją savo draugui paveikia jus ir jūsų draugą daug labiau, nei tai paveikia mane. Aš neturėčiau turėti galią jums pasakyti, kad šitų dalykų nedarytumėte. Visi neturėtų.

Antra priežastis yra ta, kad žmonėms buvo pasakyta jog natūralios teisės autoriams yra priimta ir nekelianti klausimų mūsų visuomenės tradicija.

Istoriškai, priešinga yra teisinga. Natūralių autorių teisių idėja pasiūlyta ir tvirtai atmesta, kai buvo formuojama JAV Konstitucija. Štai kodėl Konstitucija kopijavimo teisės sistemą tik leidžia ir tokios nereikalauja; štai kodėl joje sakoma, kad kopijavimo teisė turi būti laikina. Joje taip pat teigiama, kad kopijavimo teisės tikslas yra skatinti progresą – o ne atlyginti autoriams. Kopijavimo teise autoriams kažkiek atlyginama, ir leidėjams labiau, bet tuo siekiama būti priemonėmis pakeisti jų elgesį.

Tikra, įsitvirtinusi mūsų visuomenės tradicija yra ta, kad kopijavimo teisė įsikiša į natūralias visuomenės teises – ir, kad tai gali būti pateisinta tik visuomenės naudai.
Ekonomika.
Galutinis programinės įrangos savininkų turėjimo argumentas yra toks, kad tai veda prie daugiau programinės įrangos pagaminimo.

Skirtingai nuo kitų, šis argumentas bent jau turi pagrįstą požiūrį į temą. Jis paremtas realiu tikslu – programinės įrangos naudotojų patenkinimas. Ir empiriškai aišku, kad žmonės kažko pagamins daugiau, jei jiems už tai gerai apmokama.

Tačiau ekonominis argumentas turi trūkumą: jis paremtas prielaida, kad skirtumas yra tik klausime kiek daug pinigų mes turime sumokėti. Juo priimama, kad tai ko mes norime yra programinės įrangos gamyba, nepaisant ar ta programinė įranga turi savininkus, ar ne.

Žmonės šią prielaidą iškarto priima todėl, kad ji sutampa su mūsų potyriais su materialiais objektais. Pavyzdžiui, pamąstykite apie sumuštinį. Labai tikėtina, kad jūs tokį patį sumuštinį galite gauti nemokamai arba už mokestį. Jei taip, pinigų suma kurią sumokate yra vienintelis skirtumas. Nepaisant ar turite jį nupirkti, ar ne, tas sumuštinis turi tokį patį skonį, tokią pačią maistinę vertę ir bet kuriuo atveju jį suvalgyti galite tik vieną kartą. Ar jūs gaunate tą sumuštinį iš savininko, ar ne, negali tiesiogiai paveikti nieko, išskyrus jums liekančią pinigų sumą.

Tai yra teisinga bet kokiam materialiam objektui – turi jis savininką ar ne, tai tiesiogiai nepaveikia kas jis yra, nei ką jūs, jei įsigyjate, galite su juo padaryti.

Tačiau jei programa turi savininką, tai labai paveikia kas ji yra ir ką jūs galite su kopija padaryti, jei tokią įsigyjate. Skirtumas nėra tik kainos klausime. Programinės įrangos savininkų sistema skatina programinės įrangos savininkus pagaminti kažką – bet ne tą, ko tikrai reikia visuomenei. Ir tai sukelia neapčiuopiamą etinį teršimą, kuris paveikia mus visus.

Ko reikia visuomenei? Jai reikia informacijos, kuri yra jos piliečiams tikrai prieinama – pavyzdžiui, programų, kurias žmonės gali skaityti, taisyti, pritaikyti ir gerinti, o ne tik valdyti. Bet ką programinės įrangos savininkai įprastai pateikia, tai juodą dėžę, kurios mes negalime išstudijuoti ar pakeisti.

Visuomenei taip pat reikia laisvės. Kai programa turi savininką, naudotojai praranda laisvę valdyti jų pačių gyvenimų dalį.

Ir, visų svarbiausia, visuomenė savo piliečiuose turi paskatinti savanoriško bendradarbiavimo dvasią. Kai programinės įrangos savininkai sako mums, kad natūraliu būdu padėti savo kaimynams yra „piratavimas“, jie teršia mūsų visuomenės pilietinę dvasią.

Štai kodėl mes sakome, kad laisva programinė įranga yra laisvės, o ne kainos dalykas.

Ekonominis argumentas savininkams yra klaidingas, bet ekonominė problema yra tikra. Kai kurie žmonės rašo naudingą programinę įrangą dėl jos rašymo malonumo arba dėl susižavėjimo ir meilės; bet jei mes norime daugiau programinės įrangos, nei tie žmonės parašo, mums reikia surinkti lėšų.

Nuo 1980–1990 m. laikotarpio, laisvos programinės įrangos autoriai išbandė įvairius finansavimo suradimo būdus, turėjo kažkiek sėkmės. Nėra reikalo padaryti kažką turtingu; įprastos pajamos yra pakankama paskata daugelio darbų, kurie sukelia mažesnį pasitenkinimą nei programavimas, padarymui.

Daugelį metų, kol draugijos dėka tapo nebebūtina, aš gyvenau iš specifinių laisvos programinės įrangos, kurią pats parašiau, papildymų. Kiekvienas papildymas buvo pridedamas prie standartinės išleidimo versijos ir todėl galiausiai tapo pasiekiamas bendrai visuomenei. Klientai man mokėjo, kad aš dirbčiau prie papildymų, kurių jie pageidavo, o ne prie ypatybių, kurias kitu atveju aš būčiau laikęs prioritetinėmis.

Kai kurie laisvos programinės įrangos autoriai uždirba parduodami paramos paslaugas. 1994 m., Cygnus parama, turinti apie 50 darbuotojų, apskaičiavo, kad apie 15 procentų jos darbuotojų veiklos sudarė laisvos programinės įrangos kūrimas – verti pagarbos procentai kaip programinės įrangos kompanijai.

1990–2000 m. laikotarpio pradžioje, kompanijos, į kurias įėjo Intel, Motorola, Texas Instruments ir Analog Devices, susijungė, siekdamos finansuoti GNU C kompiliatoriaus kūrimo tęsimą. Didžiąją dalį GCC kūrimo vis dar atlieka apmokami programuotojai. Tą patį dešimtmetį, GNU kompiliatorius Ada kalbai buvo finansuojamas JAV karinių oro pajėgų ir nuo to laiko specialiai šiam tikslui sukurtos kompanijos.

Laisvos programinės įrangos judėjimas vis dar yra mažas, bet JAV klausytojų-remiamo radijo pavyzdys parodo jog yra įmanoma paremti didelės apimties veiklą neverčiant kiekvieno naudotojo mokėti.

Šiandien, kaip kompiuterio naudotojas, jūs galite susivokti, kad naudojate nuosavybinę programą. Jei jūsų draugas prašo padaryti kopiją, būtų neteisinga atsisakyti. Bendradarbiavimas yra svarbesnis nei kopijavimo teisė. Tačiau pogrindinis, sandėliuke bendradarbiavimas nekuria geros visuomenės. Asmuo turėtų siekti gyventi aukštos moralės gyvenimą atvirai su pasididžiavimu ir tai reiškia pasakymą ne nuosavybinei programinei įrangai.

Jūs nusipelnote galėti atvirai ir laisvai bendradarbiauti su kitais žmonėmis, kurie naudoja programinę įrangą. Jūs nusipelnote galėti išmokti kaip ta programinė įranga veikia ir su ja mokyti savo studentus. Jūs nusipelnote galėti pasamdyti jūsų mėgstamą programuotoją ją sutvarkyti, kai ji sugenda.

Jūs nusipelnote laisvos programinės įrangos.

Pastabos

Tie kaltinimai vėliau buvo panaikinti.

Ši esė publikuota Laisva programinė įranga, laisva visuomenė: rinktinės Richard M. Stallman esės.

Vertėjo pastabos

Nuo čia ir toliau, akronimai originalo kalba neverčiami.